Atsižvelgę į pacientų būklę, gydytojas kineziterapeutas skiria aktyviąją arba pasyviąją kineziterapiją. Aktyvieji metodai taikomi, kai ligoniai juda patys. Pasyvieji – kai įvairias manipuliacijas rankomis ar prietaisais atlieka kineziterapeutas ar jo padėjėjas.

Kineziterapijos priemonių planas sudaromas individualiai, atsižvelgiant į pacientų būklę, biosocialinių funkcijų sutrikimus, organų ir organizmo sistemų būklę.

Kineziterapija naudojama:

• • laipsniškai – gydymo kurso metu pamažu didinamas kineziterapijos seansų skaičius, judesių amplitudė, kartojimų skaičius, intensyvumas, sudėtingumas;
  • sistemingai – kineziterapijos procedūros atliekamos nuolat;
  • individualiai – gilinantis į ligos ir organizmo problemų pobūdį, priežastį, organizmo galimybes, žmogaus fizinį išsivystymą, amžių, profesiją;
  • sąmoningai – pacientas įtraukiamas į procesą;
  • visapusiškai – kineziterapija veikia ne tik pažeistą organą, bet ir visą organizmą, lavina refleksus, didina organizmo prisitaikymo galias.

Įvairių rūšių masažai:

• • gydomasis – atliekamas gydymo įstaigose, siekiant pagerinti ligonių būklę ir savijautą;
  • taškinis – tai gydymo metodas, jungiantis akupunktūrą ir masažą. Taškinio masažo metu pirštų galais masažuojami biologiškai aktyvūs taškai;
  • segmentinis – daromas poveikis odos paviršiui, gilesniems audiniams ir vidaus organams;
  • higieninis – taikomas normaliai organizmo veiklai palaikyti, sveikatai stiprinti, senėjimo procesams stabdyti.
  • kosmetinis – atliekamas siekiant išlaikyti atskirų kūno dalių išvaizdą, pašalinti ir sumažinti jos defektus;
  • masažas aparatais – atliekamas naudojant prietaisus ir derinamas su masažu rankomis;

• • hidromasažas – atliekamas vandeniu ar vandens srove.