Gydytojas A. Stasiulis pataria: „Su savo kūnu reikia elgtis kantriai“

„Sportuoju, bet skauda nugarą“ – tokį skundą reabilitacijos centro „Ostemeda“ specialistai girdi gana dažnai, ypač iš jaunų žmonių. Viešoje erdvėje dažnai girdimi raginimai sportuoti, jei nori būti sveikas. Finale būna taip: kuo daugiau sportuoju, tuo būna blogiau.

Apie ką įspėja skausmas?

„Jauni ir sportuojantys žmonės dažnai nueina klystkeliu, manydami, jog jų raumenys visada dirba taisyklingai ir atliekami judesiai yra taisyklingi, o sportas išsprendžia visas gyvenimo negandas“, – pastebi reabilitacijos centro „Ostemeda“ fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, osteopatas Andrius Stasiulis.

Specialistai situaciją mato kitomis akimis: jeigu pakitęs svorio centras, net ir darant pratimus taisyklingai, raumenys perkraunami. Pakitus svorio centrui, organizmas naudoja papildomus resursus, tad raumenys dirba nevisu pajėgumu. Organizmas nuolat perkraunamas.

„Skausmas signalizuoja, kad ne visi raumenys dirba tinkamai ir būtina ieškoti priežasčių. Klasikinė medicina šiuo atveju vargu, ar padės. Naudinga būtų pasikonsultuoti su gydytoju osteopatu“, – pataria A. Stasiulis.

Kūnui – daugiau laiko

Pacientai keistai reaguoja į pasiūlymą įvertinti raumenų darbą. Tik tinkamai pasirūpinus raumenimis galima sportuoti ir siekti rezultatų. Gydytojas atkreipia dėmesį, kad būtina pašalinti ne tik skausmą sukeliančią problemą, bet ir palaikyti tolimesnę tinkamą raumenų veiklą. Tai ypač svarbu, jei raumenys yra spazmuoti, sutrumpėję, aptinkami trigeriniai taškai – prireiks daugiau laiko, kol raumenys išmoks dirbti taisyklingai.

Raumenys kartais nepajėgia susitvarkyti su tenkančiu krūviu ir dėl kitų priežasčių. „Svarbu, ką valgome, galvojame ir darome – visa tai atsiliepia mūsų organizmui“, – atkreipia dėmesį gydytojas osteopatas, akcentuojantis holistinį požiūrį į žmogų.

A.Stasiulis pastebi dažną klaidą – per greitą perėjimą nuo vienos veiklos prie kitos.  Visą dieną biure praleidęs žmogus aunasi sportinius batelius, manydamas, kad kūnas pasiruošęs sportui.

„Prieš pradedant kitą veiklą kelioms akimirkoms reikėtų stabtelėti, rūpesčius palikti darbe. Po treniruotės – ramiai pabūti rūbinėje, pasidžiaugti nuveiktu darbu ir tik tada eiti prie kitos veiklos. Reikėtų nepamiršti savęs pagirti ir prisiminti, kad mūsų smegenys sugeba greitai persiorientuoti, o kūnui prireikia daugiau laiko. Su savo kūnu reikia elgtis kantriai“, – pataria gydytojas.

Gydytojas osteopatas atskleidė jaunystės receptą

Skausmą vyresniame amžiuje daugelis priima kaip savaime suprantamą. Taip būti neturėtų! Lankstus kūnas ir sklandus organizmo darbas prailgina jaunystę. „Atėjusi čia priminiau senę, o pažiūrėkite į mane šiandien“, – pokyčiais po reabilitacijos džiaugėsi energiją spinduliuojanti vyresnio amžiaus pacientė.

Skausmą prilygino tingėjimui

„Taip buvau įpratusi prie nugaros skausmo, jog atrodė, kad skausmas – neatsiejama mano dalis. Galvojau, kad  sulaukus mano amžiaus, skausmas yra natūralus ir savaime suprantamas dalykas. Kentėjau ir nesikreipiau pagalbos, kol galiausiai negalėjau normaliai vaikščioti, atsisėti ir atsistoti galėdavau tik įsikibusi. Atrodžiau kaip senė ir su pavydu nulydėdavau lengvai judančias moteris“, – pasakojo septintą dešimtį baigianti reabilitacijos centro „Ostemeda“ pacientė Agnė (vardas dėl asmens sveikatos duomenų apsaugos pakeistas).

Nuosavame name gyvenanti moteris prisiminė, kaip iš skausmo perkreiptu veidu eidavo kasti sniegą arba ravėti. Vyras galvodavęs, kad žmona tiesiog tingi. Agnė prisipažįsta, kad anksčiau ir pati nesuprasdavo, kodėl šie darbai kėlė siaubą ir tik po ambulatorinės reabilitacijos kurso suprato, kad nemeilę fizinei veiklai sukeldavo nuolatinis nugaros skausmas.

Atgavo judėjimo džiaugsmą

Reabilitacijos centre „Ostemeda“ pacientei pirmiausia buvo atliktas nugaros raumenų testavimas, po gydytojo reabilitologo ir osteopato konsultacijos paskirtas procedūrų kursas. Agnė pasidžiaugė, kad visos procedūros buvo tikslingos, skirtos išjudinti „tinginiaujančius“ raumenis ir nuimti krūvį nuo įtemptų vietų. Pacientei patiko, kad procedūras atlikdavo skirtingi specialistai – jie vienas kitą papildydavo.

Ne vienerius metus gyvenusi pietryčių Azijoje, kur labai išvystyta masažų industrija, moteris nė karto nebuvo patyrusi tokio profesionalaus masažo kaip reabilitacijos centre „Ostemeda“. „Didžiausią naudą atnešė visas kompleksas procedūrų ir tikslingas komandinis specialistų darbas“, – mano Agnė. Prireikė apie poros mėnesių, kol moters organizmas pradėjo dirbti tinkamai. Šiandien ji džiaugiasi pamiršusi nugaros skausmą ir namų ruošos darbus įveikia be didesnio vargo.

„Atgavau judėjimo džiaugsmą ir vėl galiu tapyti ant drobės, nors anksčiau išstovėti prie molberto buvo sudėtinga. Su šeimos gydytojo siuntimu reabilitacija man kainavo pigiau. Pajutau naudą, tad nepamiršiu savimi pasirūpinti ir ateityje. Nenoriu pasenti anksčiau laiko ar vaikščioti susikūprinusi. Nesvarbu, kiek tau metų, kiek seniai skauda, bet skausmas neturi būti gyvenimo palydovu“, – įsitikinusi pacientė.

Kada kūnas pavargsta?

Nugaros skausmą yra patyrę daugiau nei 90 proc. planetos gyventojų. Reabilitacijos centruose tokie pacientai sudaro daugumą. Paklaustas, ką daryti, kai skauda nugarą, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, osteopatas Andrius Stasiulis pataria: „Ieškoti priežasties!“

Kaltas ne visada bus paskutinysis judesys. Pacientai dažnai mano, kad skausmą sukėlė sunkus nešulys ar neatsargus judesys. Pasak gydytojo, iš tikrųjų tai gali būti paskutinis lašas pilnoje stiklinėje, kai ilgai perkrovą kentę raumenys neatlaiko įtampos bei tenkančio krūvio, ir įvyksta grubus struktūrinis pažeidimas. Taip gali nutikti dėl organizme sutrikdytų biocheminių procesų, psichoemocinių ir kitų priežasčių.

Kaip pristabdyti jaunystę?

„Organizmas iki tam tikro laiko bando susitvarkyti pats, bet kartais prireikia pagalbos. Užuot gėrus vaistus efektyviai padėti galima kitomis priemonėmis. Mūsų kūnas nėra tik kaulų ir raumenų rinkinys, būtina atsižvelgti į hormonų pusiausvyrą. Gal reikia atlaisvinti kaukolės kaulų fiksaciją bei pasirūpinti tinkama galvos smegenų kraujotaka? Kaukolė yra kaip tobulai, iš mažyčių, tarpusavyje glaudžiai susijusių detalių sudėliota dėlionė, kur sustreikavus vienai detalei, gali kilti bėdų nenumatytose vietose. Taisyklingai judančios detalės padeda pačios sau ir mūsų įsikišimo net neprireikia“, – aiškino gydytojas.

Be sklandaus galvos darbo, būtinas tinkamas toksinų pašalinimas iš organizmo. Visa tai kartu su kūno lankstumu žmogui padeda kuo ilgiau išsaugoti jaunystę ir sustabdyti senėjimą.

„Jauno žmogaus organizmas turi vidinių resursų padėti sau, o vyresniame amžiuje prireikia kompleksinės pagalbos: pasirūpinti tinkamu raumenų darbu, pašalinti tam tikrus kūne susikaupusius blokus, išspręsti per gyvenimą sukauptas patirtis“, – reziumavo A. Stasiulis.

Nematomą bei daug vargų sukėlusią kojos traumą išgydė gydytojas osteopatas

„Stebuklas“, – taip savo patirtį po apsilankymo pas gydytoją osteopatą apibūdino pacientė. Daugiau nei pusmetį moteris varstė įvairių specialistų duris, negalėdama rasti tinstančios kojos priežasties. Tyrimai nieko blogo nerodė, o tinstanti pėda kėlė vis daugiau nepatogumų. Rasti išeitį padėjo atsitiktinis pokalbis ligoninėje.

Bėdos dėl pėdos

67 metų Irenai (vardas pakeistas dėl asmens sveikatos duomenų apsaugos) pradėjo tinti dešinė koja. Iki pietų gelbėdavo naminės priemonės: tvarstymas, šaldymas, tačiau vakarop koja stipriai ištindavo iki pat kelio. Moteris spėjo, kad kojos tinimą galėjo sukelti neskausmingas trinktelėjimas į lovos kampą. Ji pasirinko mokamą gydytojo traumatologo konsultaciją privačiame medicinos centre, tačiau įvairiomis pozicijomis padarytos rentgeno nuotraukos nerodė traumos.

Tuo metu Irena gydėsi onkologinę ligą, tad dėl tinstančios kojos pasiguodė chemoterapeutei, kuri nusiuntė pasitikrinti pas kardiologą. Kelis mėnesius laukiant, kol ateis eilė pas gydytoją, prasidėjo vasara. Ištinusi pėda kėlė vis daugiau nepatogumų: įprasti batai netiko, bet kokia avalynė trynė.

„Plaukai nuo chemoterapijos nuslinkę, pėda ištinusi, batai trina – atrodžiau kaip konteinerių gyventoja“, – elegantiškai ir savimi besirūpinančiai Irenai situacija kėlė neviltį. Ją dar labiau didino apsilankymai pas skirtingų sričių specialistus, kurie nerasdavo tinstančios kojos priežasties.

Patvirtino traumą

Nežinia, kiek ilgai būtų užtrukusios paieškos, jei ne atsitiktinė pažintis ligoninėje. Laukiant, kol bus sulašinti chemoterapiniai vaistai, Irena likimo draugei pasiguodė dėl pėdos tinimo. Ši pasiūlė nieko nelaukiant bėgti į reabilitacijos centrą „Ostemeda“. Krūties vėžio operaciją patyrusiai moteriai koja ištindavusi iki šlaunies – suvaldyti limfedemą padėjo reabilitacijos centro „Ostemeda“ procedūros.

„Gydytojas osteopatas Andrius Stasiulis, apžiūrėjęs mano koją, paneigė limfedemos diagnozę. Be rentgeno tyrimo, jis patvirtino, kad patyriau traumą. Įspėjo, kad neišsigąsčiau, nes gali truputį skaudėti ir pasuko mano koją į vieną, į kitą pusę, paskui – tam tikru kampu. Kitą rytą mano koja buvo tokia kaip anksčiau, nesutinusi. Stebuklas! Kitaip nepavadinsi“,  – džiaugsmingą bėdų pabaigą apibūdino pacientė.

Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, osteopatas Andrius Stasiulis paaiškino, kas nutiko minėtos pacientės kojai ir kaip pavyko padėti:

• Brangūs tyrimai tokie kaip echoskopija, magnetinio rezonanso tomografija ar kompiuterinė tomografija padeda įvertinti kaulų struktūrą. Trauma matoma, jei yra grubus struktūros pakenkimas: plyšęs meniskas, kaulo lūžis, suardyta kremzlė. Bet šie tyrimai neparodo, kaip pažeista vieta funkcionuoja, ar kaulai bei sąnariai juda taisyklingai. Taip nutiko ir minėtos pacientės atveju. Stuktelėjus koją į lovos kraštą buvo pažeista kojos sąnarių fiksacija ir pakito judesiai, paprastai tariant, sąnarys buvo „sudurdytas“. Taip gali nutikti bet kurio amžiaus žmogui sportuojant, judant ar net einant slidžia danga neatsargiai kryptelėjus koją.

Sąnaryje įvyksta  bei užsifiksuoja mikroskopinis poslinkis, sutrikdantis įprastą funkciją. Išoriškai pakenkimo nesimato, bet jis jaučiamas darant tam tikrus judesius: pavyzdžiui, lipant laiptais pakenktoje vietoje jaučiamas diskomfortas. Tokiais atvejais vaistai arba paprastos fizioterapinės procedūros nepadės. Pakenktam sąnariui atpalaiduoti ir grąžinti taisyklingų judesių amplitudę reikalingos specialios osteopatinės manipuliacijos.

Ar žmonės žino, kur ieškoti pagalbos?

Pacientai į mus kreipiasi, žinodami, kad ieškome ligų priežasčių. Dažnai tenka išgirsti, kaip žmonės klaidžioja nuo vieno specialisto prie kito, išbando daug įvairių priemonių, bet niekas nepadeda. Kai kuriems nepagerėja ir po operacijos. Po ilgų paieškų kreipiasi į mūsų kliniką ir būna labai nustebę ar net šokiruoti, kai ilgai varginusi problema išsprendžiama per keliolika minučių.

Deja, dažnai tokių pacientų sulaukiame, kai nuo pakenkimo būna praėję nemažai laiko ir pažeistos vietos judesius lydi nemalonūs pojūčiai, kurių nenumalšina šildymas, šaldymas ar kitos priemonės. Labiausiai padeda laiku nustatytas pirminis pakenkimas ir tos vietos funkcijos atstatymas.

Grįžti į pilnavertį gyvenimą po vėžio padėjo reabilitacija

Klaipėdietės Kristinos Ivasij istorija gal būtų susiklosčiusi kitaip, jeigu ne krūties vėžiu sirgusi mama. Vos pilnametystės sulaukusi dukra tapo jos agonijos liudininke. Beveik po 20 metų prie krūties užčiuopusi gumbą, Kristina žinojo – vėžys, tačiau delsė kreiptis į medikus.

Užkoduotas brokas

„Mano mamos, kuri taip pat sirgo krūties vėžiu, istorija nebuvo sėkminga“, – pasakojimą pradeda Kristina. Jai tuomet buvo 19 metų, kai 45-etei mamai diagnozavo vėžį. Nors II stadijos vėžys buvo išplitęs, gydytojai pateikė optimistinę prognozę dėl pagijimo, tuo labiau, kad mama nusprendė rinktis radikalų kelią – pašalinti ligos apimtą krūtį. Kai vėžys persimetė į antrąją krūtį, suvaldyti ligos nepadėjo net eksperimentiniai vaistai. Po poros metų Kristinos mama užgeso.

Kristina vėžio diagnozę išgirdo sulaukusi 39-erių. Jai buvo diagnozuota trečioji ligos stadija su išplitimu į limfmazgius. „Kai mama mirė, jaučiau – aš tai turiu! Net žinojau, kad Pelenės istoriją primenantis lūžis įvyks apie 40 gyvenimo metus. Bijojau tos ligos, tad sąmoningai neidavau tikrintis“, – prisimena pašnekovė.

Kristinai buvo įsirėžę mamos žodžiai, kad jei nebūtų operavusi krūties, būtų išgyvenusi ilgiau. „Užkoduotas brokas“, – taip moteris vertina savo ligą, sužinojusi, kad paveldėjo onkologinę ligą prišaukiantį geną. Trijų vaikų šeimoje užaugusi moteris – vienintelė, paveldėjusi šį geną.

Žinia apie vėžį – kurorte

Kristina prisiminė, kad porą metų iki ligos pradžios jausdavo maudimą širdies plote. Jį „nurašydavo“ magnio trūkumui. Krūties savityra nuramindavo, tačiau širdies nerimu dėl galimo krūties vėžio pasidalydavo su gyvenimo draugu.

„Naktį negalėdavau užmigti, vis norėdavau vaikščioti, nors dieną galėjau miegoti po 5 ar 6 valandas neatsibusdama. Vėliau naktinius pasivaikščiojimus papildė chalvos valgymas kilogramais – svoris neaugo, nors iki tol buvo nemažų svorio pokyčių“, – pasakojo moteris.

Iki 30 metų ji svėrė 80 kilogramų, o nelaiminga meilė juos sudegino iki 49. Paskui dešimtmetį moteris buvo liekna.

Birštone su draugu atostogavusi Kristina po atpalaiduojamo masažo pasijuto nekaip – įsiskaudėjo nugara. Sportuojančią ir aktyvią moterį prieš tai prajuokino specialistės pastaba apie surakintas mentes. Susiruošus į baseiną, ranka netyčia nuslydo žemyn ir užčiuopė gumbą. „Kaip čia tas implantas atsidūrė? – toptelėjo Kristinai. – Pala, koks implantas?! Aš jų neturiu!“ Perbalusiu veidu antrosios pusės ji paprašė paėjėti nuošaliau, tada pridėjo jo ranką prie šono: „Tai yra tai, apie ką kalbu dvejus metus“.

Delsė kreiptis pagalbos

Grįžusi namo K.Ivasij į gydytojus nesikreipė, nors skausmas vis labiau stiprėjo. Auglys – didžiulis raudonas gumbas po pažastimi – matėsi net vizualiai. Tiesa, padaryti kraujo tyrimai apie pavojingą ligą nesignalizavo – jie buvo puikūs. Prasitarus kolegėms, šios spaudė Kristiną pasitikrinti privačiai, taip išvengiant ilgo laukimo pas šeimos gydytoją, tačiau ji užsispyrė nemokėti už praneštą blogą žinią. Pralaužti nuostatos ledus padėjo draugė medikė.

Iš 10 patikrintų moterų tik vienai nustato krūties vėžiu – tokia, kažkur aptikta statistika save guodė Kristina prieš vizitą pas krūtų onkochirurgą Algirdą Kasiliauską. Nors viduje žinojo, kokia yra tiesa. Po išsamių tyrimų gydytojas patvirtino Kristinos spėjimus. „Mane ištiko isterija. Siūliau gydytojui išsipjauti vėžį arba pati jį išsiplėšiu“, – savo reakciją prisiminė moteris.

Gydytojas nuraminęs: „Nebijok, po chemoterapijos vemsi, plaukai nuslinks, bet jie ataugs, o vaistų nuo vėžio aš turiu“. Pakratydama papurusius plaukus, Kristina juokiasi, kad gydytojas dabar jos nepažintų – po chemoterapijos blondinė šviesiais plonais plaukais virto papurgalve tamsiaplauke garbane.

Sumaištį kėlė praeitis

Kelionėje su vėžiu Kristiną lydėjo nuostabūs gydytojai. Ji kaip strėlė praėjo visus reikiamus gydytojus, atliko tyrimus. Laukė chemoterapijos kursas ir operacija. Tačiau moters viduje atgijo praeities nuostatos ir su mamos mirtimis susijęs nepasitikėjimas gydymo rezultatais. Taip moteris atsidūrė psichologo kabinete.

„Kriokiau 1,5 valandos, turbūt apkaltinau visą pasaulį už tai, kas man nutiko. Kitą dieną nusiraminau ir išsiruošiau į pirmąją chemoterapiją“, – pasakojo Kristina, kuriai paskui tapo įprasta prieš kiekvieną chemoterapiją apsilankyti pas psichologę.

Iki tol neturėjusiai nė vienos operacijos, lūžio ar rimtesnio sveikatos sutrikimo, pirmoji chemoterapija Kristinai pasaulį nudažė juodai. Lūžis pozityvesnio požiūrio link įvyko po kelių seansų. Atlaikyti ir nepasiduoti padėjo šeimos, draugų ir kolegų palaikymas.

Nors iki tol optimistiškai reagavusi į gydytojų onkologų prognozes, vaikų neturinti Kristina prisipažįsta, kad vos nepalūžo po apsilankymo privačioje vaisingumo klinikoje. Gydytojos ginekologės reakcija atėmė viltį pasveikti. Atsitiesti ir nepasiduoti blogiausiam scenarijui padėjo draugė.

Požiūrį pakeitė reabilitacija

„Kai pavargsi, aš tave paleisiu“, – Kristina pasakė mylimam vyrui prieš operaciją.

Nors moteriai rekomendavo pašalinti tik vieną krūtį, ji pasirinko kraštutinį variantą – šalinti abi. Neprisileido minties dėti implantus. Priešingai nei mama, neslėpė savo pasirinkimo. O kaip reagavo mylimas vyras? „Man svarbiausia, kad būtum sveika. Manau, kad šiuos žodžius tokiu metu norėtų išgirsti kiekviena moteris“, – pasidžiaugė pašnekovė, juokais savo antrąją pusę vadinanti laimėtu aukso puodu.

Šiandien ji drąsiai kalba apie krūtų implantų operaciją ir negalėjimą iki šiol priimti savo pasikeitusio kūno. Iš pradžių ji net prausdavosi užsimerkusi, o save vadino Frankenšteinu. Pakeisti požiūrį į savo kūną padėjo reabilitacija.

Kristina neslėpė skeptiško požiūrio į reabilitaciją. Kartą atidžiau pasižiūrėjusi į veidrodį, nustebo vietoj tiesios kaip styga moters pamačiusi persikreipusią, sulinkusią žmogystą. Tuomet prisiminė kolegos patarimą negailėti pinigų reabilitacijai, darančiai stebuklus su žmogaus kūnu. Tiesa, su sąlyga – pasirinkti tinkamus specialistus.

Kūną pažadino osteopatija

Gydytoja patarė kreiptis į natūraliais sveikatinimo metodais garsėjantį reabilitacijos centrą „Ostemedą“. Kristina prisimena, kaip centro darbuotojai kantriai įkalbinėjo išbandyti vis naujas procedūras. Taip, bijanti vandens moteris, įsidrąsino išbandyti vertikalias vonias, ir net laisvąjį kybojimą.

Didžiausią įspūdį moteriai paliko apsilankymas pas gydytoją osteopatą Dalių Žostautą: „Gydytojas vis liepia ką nors spausti, atpalaiduoti, paskui pabeldė į smakrą, o mano galvoje sukirbo mintis: „Alio, alio, garažas? Pradėk dirbti, nemiegok!“ Pajutau, kaip mano kūnas reaguoja į gydytojo judesius ir supratau: radau vietą, kur man tikrai padės. Viduje kirbėjo mintis: gydytojai išgydė mano kūną, bet „susirinkti detales“ savo galvoje turiu pati. Iki tol nesugebėjau priimti savęs pasikeitusios“.

Po osteopato konsultacijos Kristina pagaliau išdrįso pažvelgti į savo naująją krūtinę, kurią ignoravo daugiau nei pusmetį. Pasak pašnekovės, po krūties vėžio ne viena moteris susiduria su psichologinėmis problemomis, panikos atakomis. Suvaldyti pastarąsias Kristinai padėjo būtent reabilitacija.

Atrado kasdienybės džiaugsmą

Po reabilitacijos moteris atrado paprastų dalykų džiaugsmą: kaip gera rąžytis, kaip smagu išsitiesti visu ūgiu, nesaugant operuotų vietų. Pasak jos, reabilitacija gerokai palengvino grįžimą į pilnavertį gyvenimą, tad lieka tik apgailestauti, kad valstybė tam iki šiol skiria per mažai dėmesio.

Praėjus metams po gydymo kurso pabaigos, paklausta, kas pasikeitė jos gyvenime, optimizmu trykštanti Kristina juokiasi: „Naktimis nebevalgau chalvos! Iki tol iš savęs reikalaudavo daugiau nei reikėdavo. Ir kai manyje vėl įsijungia perfekcionizmas, stabdau save. Jei anksčiau mėgau bėgti prieš traukinį, dabar renkuosi patogiai važiuoti“.