Grįžti į pilnavertį gyvenimą po vėžio padėjo reabilitacija
Klaipėdietės Kristinos Ivasij istorija gal būtų susiklosčiusi kitaip, jeigu ne krūties vėžiu sirgusi mama. Vos pilnametystės sulaukusi dukra tapo jos agonijos liudininke. Beveik po 20 metų prie krūties užčiuopusi gumbą, Kristina žinojo – vėžys, tačiau delsė kreiptis į medikus.
Užkoduotas brokas
„Mano mamos, kuri taip pat sirgo krūties vėžiu, istorija nebuvo sėkminga“, – pasakojimą pradeda Kristina. Jai tuomet buvo 19 metų, kai 45-etei mamai diagnozavo vėžį. Nors II stadijos vėžys buvo išplitęs, gydytojai pateikė optimistinę prognozę dėl pagijimo, tuo labiau, kad mama nusprendė rinktis radikalų kelią – pašalinti ligos apimtą krūtį. Kai vėžys persimetė į antrąją krūtį, suvaldyti ligos nepadėjo net eksperimentiniai vaistai. Po poros metų Kristinos mama užgeso.
Kristina vėžio diagnozę išgirdo sulaukusi 39-erių. Jai buvo diagnozuota trečioji ligos stadija su išplitimu į limfmazgius. „Kai mama mirė, jaučiau – aš tai turiu! Net žinojau, kad Pelenės istoriją primenantis lūžis įvyks apie 40 gyvenimo metus. Bijojau tos ligos, tad sąmoningai neidavau tikrintis“, – prisimena pašnekovė.
Kristinai buvo įsirėžę mamos žodžiai, kad jei nebūtų operavusi krūties, būtų išgyvenusi ilgiau. „Užkoduotas brokas“, – taip moteris vertina savo ligą, sužinojusi, kad paveldėjo onkologinę ligą prišaukiantį geną. Trijų vaikų šeimoje užaugusi moteris – vienintelė, paveldėjusi šį geną.
Žinia apie vėžį – kurorte
Kristina prisiminė, kad porą metų iki ligos pradžios jausdavo maudimą širdies plote. Jį „nurašydavo“ magnio trūkumui. Krūties savityra nuramindavo, tačiau širdies nerimu dėl galimo krūties vėžio pasidalydavo su gyvenimo draugu.
„Naktį negalėdavau užmigti, vis norėdavau vaikščioti, nors dieną galėjau miegoti po 5 ar 6 valandas neatsibusdama. Vėliau naktinius pasivaikščiojimus papildė chalvos valgymas kilogramais – svoris neaugo, nors iki tol buvo nemažų svorio pokyčių“, – pasakojo moteris.
Iki 30 metų ji svėrė 80 kilogramų, o nelaiminga meilė juos sudegino iki 49. Paskui dešimtmetį moteris buvo liekna.
Birštone su draugu atostogavusi Kristina po atpalaiduojamo masažo pasijuto nekaip – įsiskaudėjo nugara. Sportuojančią ir aktyvią moterį prieš tai prajuokino specialistės pastaba apie surakintas mentes. Susiruošus į baseiną, ranka netyčia nuslydo žemyn ir užčiuopė gumbą. „Kaip čia tas implantas atsidūrė? – toptelėjo Kristinai. – Pala, koks implantas?! Aš jų neturiu!“ Perbalusiu veidu antrosios pusės ji paprašė paėjėti nuošaliau, tada pridėjo jo ranką prie šono: „Tai yra tai, apie ką kalbu dvejus metus“.
Delsė kreiptis pagalbos
Grįžusi namo K.Ivasij į gydytojus nesikreipė, nors skausmas vis labiau stiprėjo. Auglys – didžiulis raudonas gumbas po pažastimi – matėsi net vizualiai. Tiesa, padaryti kraujo tyrimai apie pavojingą ligą nesignalizavo – jie buvo puikūs. Prasitarus kolegėms, šios spaudė Kristiną pasitikrinti privačiai, taip išvengiant ilgo laukimo pas šeimos gydytoją, tačiau ji užsispyrė nemokėti už praneštą blogą žinią. Pralaužti nuostatos ledus padėjo draugė medikė.
Iš 10 patikrintų moterų tik vienai nustato krūties vėžiu – tokia, kažkur aptikta statistika save guodė Kristina prieš vizitą pas krūtų onkochirurgą Algirdą Kasiliauską. Nors viduje žinojo, kokia yra tiesa. Po išsamių tyrimų gydytojas patvirtino Kristinos spėjimus. „Mane ištiko isterija. Siūliau gydytojui išsipjauti vėžį arba pati jį išsiplėšiu“, – savo reakciją prisiminė moteris.
Gydytojas nuraminęs: „Nebijok, po chemoterapijos vemsi, plaukai nuslinks, bet jie ataugs, o vaistų nuo vėžio aš turiu“. Pakratydama papurusius plaukus, Kristina juokiasi, kad gydytojas dabar jos nepažintų – po chemoterapijos blondinė šviesiais plonais plaukais virto papurgalve tamsiaplauke garbane.
Sumaištį kėlė praeitis
Kelionėje su vėžiu Kristiną lydėjo nuostabūs gydytojai. Ji kaip strėlė praėjo visus reikiamus gydytojus, atliko tyrimus. Laukė chemoterapijos kursas ir operacija. Tačiau moters viduje atgijo praeities nuostatos ir su mamos mirtimis susijęs nepasitikėjimas gydymo rezultatais. Taip moteris atsidūrė psichologo kabinete.
„Kriokiau 1,5 valandos, turbūt apkaltinau visą pasaulį už tai, kas man nutiko. Kitą dieną nusiraminau ir išsiruošiau į pirmąją chemoterapiją“, – pasakojo Kristina, kuriai paskui tapo įprasta prieš kiekvieną chemoterapiją apsilankyti pas psichologę.
Iki tol neturėjusiai nė vienos operacijos, lūžio ar rimtesnio sveikatos sutrikimo, pirmoji chemoterapija Kristinai pasaulį nudažė juodai. Lūžis pozityvesnio požiūrio link įvyko po kelių seansų. Atlaikyti ir nepasiduoti padėjo šeimos, draugų ir kolegų palaikymas.
Nors iki tol optimistiškai reagavusi į gydytojų onkologų prognozes, vaikų neturinti Kristina prisipažįsta, kad vos nepalūžo po apsilankymo privačioje vaisingumo klinikoje. Gydytojos ginekologės reakcija atėmė viltį pasveikti. Atsitiesti ir nepasiduoti blogiausiam scenarijui padėjo draugė.
Požiūrį pakeitė reabilitacija
„Kai pavargsi, aš tave paleisiu“, – Kristina pasakė mylimam vyrui prieš operaciją.
Nors moteriai rekomendavo pašalinti tik vieną krūtį, ji pasirinko kraštutinį variantą – šalinti abi. Neprisileido minties dėti implantus. Priešingai nei mama, neslėpė savo pasirinkimo. O kaip reagavo mylimas vyras? „Man svarbiausia, kad būtum sveika. Manau, kad šiuos žodžius tokiu metu norėtų išgirsti kiekviena moteris“, – pasidžiaugė pašnekovė, juokais savo antrąją pusę vadinanti laimėtu aukso puodu.
Šiandien ji drąsiai kalba apie krūtų implantų operaciją ir negalėjimą iki šiol priimti savo pasikeitusio kūno. Iš pradžių ji net prausdavosi užsimerkusi, o save vadino Frankenšteinu. Pakeisti požiūrį į savo kūną padėjo reabilitacija.
Kristina neslėpė skeptiško požiūrio į reabilitaciją. Kartą atidžiau pasižiūrėjusi į veidrodį, nustebo vietoj tiesios kaip styga moters pamačiusi persikreipusią, sulinkusią žmogystą. Tuomet prisiminė kolegos patarimą negailėti pinigų reabilitacijai, darančiai stebuklus su žmogaus kūnu. Tiesa, su sąlyga – pasirinkti tinkamus specialistus.
Kūną pažadino osteopatija
Gydytoja patarė kreiptis į natūraliais sveikatinimo metodais garsėjantį reabilitacijos centrą „Ostemedą“. Kristina prisimena, kaip centro darbuotojai kantriai įkalbinėjo išbandyti vis naujas procedūras. Taip, bijanti vandens moteris, įsidrąsino išbandyti vertikalias vonias, ir net laisvąjį kybojimą.
Didžiausią įspūdį moteriai paliko apsilankymas pas gydytoją osteopatą Dalių Žostautą: „Gydytojas vis liepia ką nors spausti, atpalaiduoti, paskui pabeldė į smakrą, o mano galvoje sukirbo mintis: „Alio, alio, garažas? Pradėk dirbti, nemiegok!“ Pajutau, kaip mano kūnas reaguoja į gydytojo judesius ir supratau: radau vietą, kur man tikrai padės. Viduje kirbėjo mintis: gydytojai išgydė mano kūną, bet „susirinkti detales“ savo galvoje turiu pati. Iki tol nesugebėjau priimti savęs pasikeitusios“.
Po osteopato konsultacijos Kristina pagaliau išdrįso pažvelgti į savo naująją krūtinę, kurią ignoravo daugiau nei pusmetį. Pasak pašnekovės, po krūties vėžio ne viena moteris susiduria su psichologinėmis problemomis, panikos atakomis. Suvaldyti pastarąsias Kristinai padėjo būtent reabilitacija.
Atrado kasdienybės džiaugsmą
Po reabilitacijos moteris atrado paprastų dalykų džiaugsmą: kaip gera rąžytis, kaip smagu išsitiesti visu ūgiu, nesaugant operuotų vietų. Pasak jos, reabilitacija gerokai palengvino grįžimą į pilnavertį gyvenimą, tad lieka tik apgailestauti, kad valstybė tam iki šiol skiria per mažai dėmesio.
Praėjus metams po gydymo kurso pabaigos, paklausta, kas pasikeitė jos gyvenime, optimizmu trykštanti Kristina juokiasi: „Naktimis nebevalgau chalvos! Iki tol iš savęs reikalaudavo daugiau nei reikėdavo. Ir kai manyje vėl įsijungia perfekcionizmas, stabdau save. Jei anksčiau mėgau bėgti prieš traukinį, dabar renkuosi patogiai važiuoti“.