Gyvūnų prieglaudos „5 pėdutės” direktorė Natalija bei savanorė Simona ne tik gelbėja beglobius, gatvėn išmestus keturkojus, bet ir juos „įdarbina”. Jau du augintiniai rado jiems itin tinkančią, o kartu gerumą skleidžiančią veiklą. 3 metų amžiaus auksaplaukio retriverio mišrūnas Nordas, gatvėn išmestas šeimininkų, pasirodo, buvo neįvertintas, mat yra ne tik be galo klusnus ir romus šuo, bet ir puikiai tinka gyvūnų terapijai. Lygiai taip pat atsiskleidė prieglaudos direktorės augintinis dešimtmetis Viskis.

„Poveikis – įvairiapusis”

Andrius STASIULIS, gydytojas reabilitologas

Žmogus dažniausiai emociškai teigiamai reaguoja į gyvūną, kuris neteisia ir tiesiog džiaugiasi buvimu šaliaKadangi gyvūnas į aplinką ir į žmonių ligas reaguoja betarpiškai, formuojasi nematomas kontaktas neurofiziologiniame ir neurobiologiniame plane. Gyvūnas dažnai tiesiog sugeria šalia esančio šeimininko problemas. Tai matydamas žmogus į gyvūną reaguoja visu kūnu, todėl judesiai tampa labiau atpalaiduoti ir tikslesni, o tai yra labai svarbu atsistatant po specifinių traumų.

Sėdint ant arklio ir norint išlaikyti pusiausvyrą, dirba visi organizmo raumenys, todėl mobilizuojasi galvos smegenų darbas, o teigiami rezultatai atsispindi ir ligonio savijautoje. Katės ir šunys tikrai prisideda malšinant skausmą, normalizuojant kraujospūdį. Šunys gali padėti diagnozuojant ankstyvos stadijos susirgimus, pavyzdžiui, šlapimo pūslės pagal šlapimo kvapą, hypoglikemiją esant diabetui ir kita.

Vaikai dažniausiai bendrauja emocijų, jutimų pagalba, todėl natūralus dirgiklis – šuo arba katinas – provokuoja vaikus atsiskleisti, susidomėti ir siekti tolimesnio kontakto. Gyvūnų terapijos pradžia – 1969-ieji, kai JAV gydytojas, vaikų psichiatras B. Levinsonas pastebėjo, kad jo pacientai ženkliai geriau jausdavosi, kai seanso metu šalia būdavo jo šuo.

Štai Suomijoje nuo 1992 metų medicinos specialistams organizuojami tobulinimosi kursai, kuriuos pabaigus išduodamas sertifikatas, leidžiantis gydant naudoti gyvūnus.

Vaikai atsiveria

Šie du keturkojai su psichologiją baigusia prieglaudos direktore ir savanoriais prieš porą mėnesių pradėjo lankyti Klaipėdos nevalstybinės specialiosios pagrindinės mokyklos „Svetliačiok” ir vaikų globos namų „Danė” bei „Smiltelė” auklėtinius.

„Terapeutu gali būti tikrai ne bet kuris šuo. Jis privalo būti ne tik ramus, atsipalaidavęs, bet ir neturėti jokių baimių, nerodyti nė kruopelytės agresijos. Tai itin svarbu dirbant su vaikais, o ypač su turinčiais įvairių sutrikimų”, – pasakojo kartu su Nordu ir Viskiu mokykloje „Svetlačiok” besilankanti „5 pėdučių” savanorė Simona.

Pasak jos, kiekvienas vaikas į šunis reaguoja skirtingai – vieni aktyviau, kiti visai nekreipia dėmesio. Kadangi įstaigoje lankosi nemažai vaikučių, sergančių autizmu ar Dauno sindromu, jiems gana sunku sutelkti dėmesį, jie prisibijo gyvūnų, nemoka ir nenori su jais bendrauti. Vis dėlto, Simonos teigimu, rezultatai akivaizdūs, nors ir nėra labai stebuklingi.

„Progresas, nors ir kitų akimis nedidelis, bet yra. Nereikia manyti, jog šunų terapija – tai gydymas. Tai tiesiog pagalbinė priemonė. Mes matome, kaip vaikai po truputį išmoksta bendrauti, patys tiesia rankutes, ima mėtyti kamuoliukus, šukuoti šuns kailį, kiti net pradeda daugiau judėti ar kalbėti. Tai mums yra mažas stebuklas. Turime įvairių ateities planų. Šunų terapiją galėtumėm taikyti ir dirbant su senyvo amžiaus žmonėmis, suaugusiais neįgaliaisiais. Viso to plėtojimas – direktorės Natalijos svajonė. Tiesa, visa tai – ateityje, mat ir dabar nespėjame suktis – vaikus lankome keturis kartus per savaitę, o terapeutai tik du”, – šypsojosi Simona.

Pozityvų šunų terapijos poveikį patvirtino ir „Svetliačiok” direktoriaus pavaduotoja ugdymui Marina Korinevskaja.

„Mes poveikį matome, nors dar praėjo ir nedaug laiko. Stimuliuojama mažai šnekančių vaikučių kalba, judesiai darosi ekspresyvesni, vaikai labiau atsiveria, reiškia daugiau emocijų. Jiems užtenka pasakyti, jog šiandien – diena, kai atvažiuos Viskis bei Nordas, ir jie jau šypsosi, laukia. Žinoma, negalime pasakyti, ar tas poveikis yra ilgalaikis, nes užsiėmimai dar nesitęsia tiek daug, bet judėjimą į gerąją pusę matome”, – sakė moteris.

Gydo kūną ir sielą

Pasaulyje pripažįstama įvairių gyvūnų terapija. Vienais iš geriausių judesio terapeutų vadinami žirgai. Jie plačiai naudojami įvairiose reabilitacijos programose, padeda įvairius judesio sutrikimus turintiems ar traumas patyrusiems asmenims, atkuria judesio vykdymo funkcijas po smegenų traumų ir pan.

PRIEMONĖ. Žirgų terapija gali tapti pagalbine priemone gydant ar malšinant įvairiausių vaikų bei suaugusiųjų ligų simptomus. Stasio ŽUMBIO („Vakaro žinios”) nuotr.

Daugelį metų su žirgais ir arkliais dirbanti bei žirgų terapiją išbandžiusi veterinarijos gydytoja Jūratė Kungienė tikino ilgai domėjusis šia terapijos rūšimi.

„Bandėme dirbti su vaikų sanatorijos lankytojais. Domėjausi šia sritimi Latvijoje. Žinau, kad šioje ir kitose šalyse žirgų terapija pripažįstama kaip kineziterapijos šaka ir procedūras apmoka ligonių kasos, steigiamos žirgų terapijos asociacijos, suteikiami sertifikatai. Pas mus kol kas tokių dalykų nėra, tačiau bandymų netrūksta. Žinau, jog daugelis žirgynų šalia pramoginės funkcijos išbando ir šią, tačiau tai nėra paprastas malonumas, mat turi būti sudaromos specifinės sąlygos, o visa tai kainuoja”, – pasakojo pokalbininkė.

Pasak J. Kungienės, žirgų terapija – labai veiksminga. Ji esą gali būti naudojama net kelioms problemų rūšims spręsti – psichologinėms, socialinėms bei fizinėms. Negana to, mažieji žirgeliai – poniai, kaip ir šunys, yra naudojami kaip aklųjų vedliai ir pripažįstami net geresniais pagalbininkais nei amsintys keturkojai.

Veterinarijos gydytojos teigimu, po žirgų terapijos geriau ima jaustis vaikai autistai, cerebriniu paralyžiumi sergantys po jojimo terapijos ima judėti, net vaikščioti, mat jojimas padeda atkurti judesio impulsus atvirkštine tvarka. T. y. signalas judėti į vestibuliarinį aparatą siunčiamas ne iš smegenų, o iš raumenų, judinamų žirgo. Pačiai J. Kungienei yra tekę pagelbėti po komos atsigaunančiam vaikinui, kuriam žirgų terapija tapo puikia priemone.

„Tačiau visa tai tėra smulkūs bandymai. Kol Lietuvoje žirgų terapija nebus pripažinta kineziterapijos dalimi ir jai nebus skirtos ligonių kasų kompensacijos, reikalas netaps masiniu, mat ne kiekviena sunkų ligonį prižiūrinti šeima gali sau leisti šį brangų malonumą”, – teigė J. Kungienė.

Jos manymu, bet kokia gyvūnų terapija turi būti skatinama valstybės: „Net ir namuose auginami gyvūnai padeda socialiai adaptuotis, todėl gyvūnėliai ypač rekomenduojami dėmesio stokojantiems, bendrauti nemokantiems vaikams.”

Įrodė tyrimai

Gyvūnų terapijos naudą patvirtino ir Lietuvos jūrų muziejaus ryšių su visuomene specialistė Nika Puteikienė. Jūrų muziejus dar prieš dešimtmetį, pasisėmęs užsienio patirties, ėmėsi vykdyti delfinų terapiją.

„Postūmis buvo iš išorės. Mus tiesiog atakavo autizmu sergančio vaikučio šeima iš Lenkijos ir mes nusprendėme pabandyti. Pirmieji užsiėmimai paskatino dirbti toliau. Ėmėme bendradarbiauti su Klaipėdos universitetu bei Jūrininkų ligonine. Dėmesys buvo didžiulis”, – pasakojo N. Puteikienė.

Pasak Jūrų muziejaus atstovės, buvo atlikti specialūs tyrimai, įrodę delfinų terapijos naudą. 20 vaikų dirbo su delfinais, o kiti 20 gyveno įprastai. Pastebėta, jog teigiamų pokyčių pajuto 80-90 proc. su delfinais dirbusių vaikų, o kontrolinės grupės tiriamiesiems niekas nepasikeitė. Autizmu sergančių vaikų būklė gerokai pasitaisė – pagerėjo sensorinė motorika, sumažėjo pernelyg didelis jautrumas aplinkinių prisilietimams, pagerėjo miegas, sustiprėjo savarankiškumo jausmas, greičiau ir geriau buvo atliekamos įvairios užduotys, didėjo susidomėjimas, darbingumas ir t. t.

„Tiesa, tai vis vien nėra gydymas. Tai tik būdas padėti psichoemocine prasme ir taip prisidėti prie sveikimo”, – pabrėžė N. Puteikienė.

Pasak muziejaus atstovės, pasaulyje egzistuoja daug skirtingų metodikų, tačiau Klaipėdoje vaikai su delfinais bendravo ne vandenyje, o ant platformos, kad galėtų jaustis jaukiau, nebijotų, po truputį pratintųsi. Pirmiausia jie buvo mokomi pastebėti delfiną, vėliau jį paliesti, žaisti įvairius žaidimus. Tik paskutiniųjų užsiėmimų metu vaikai, jei leisdavo jų būklė, jau galėdavo bandyti su delfinais plaukioti.

„Kad tikrąjį poveikį ir tinkamas metodikas įrodytume, reikėtų itin išsamių tyrimų, tačiau vien tai, ką matėme, neduoda pagrindo netikėti delfinų terapijos veiksmingumu”, – teigė N. Puteikienė.

Jos pasakojimu, autizmu sergančius vaikus delfinai tarsi pažadina, jie ima reikšti emocijas, kalbėti. Ji prisiminė keturmetį berniuką, kuris prieš terapiją visiškai nešnekėjo, o šiuo metu jau lanko mokyklą.

„Žinoma, tai ne vien delfinų, o kompleksinio gydymo ir tėvų pastangų rezultatas”, – sakė muziejaus atstovė.

Ji taip pat prisiminė cerebriniu paralyžiumi sergančią mergaitę, kuriai po bendravimo su delfinais sumažėjo spastika (raumenų susitraukimas). Teigiama, kad delfinai tinka ir suaugusiųjų terapijai. Klaipėdiečiams yra tekę pagelbėti mikčiojantiems vaikinams, pogimdine depresija sergančiai moteriai ir pan.

Darbai vyksta tik popieriuje

Šiuo metu delfinų terapija Lietuvos jūrų muziejuje nevyksta. Delfinariumo rekonstrukcija – dar tik popieriuje. Buvo atlikta apie 60 proc. pirmojo etapo darbų, o antrojo etapo pradėti nepavyko, mat net dviem konkursais bandyti pasamdyti rangovai pasiūlė gerokai didesnę kainą nei numatyta pirminėje sąmatoje. Iš viso rekonstrukcijai buvo numatyta apie 25 mln. litų. 15 iš jų suplanuoti antrajam etapui, tačiau tai, anot potencialių rangovų, per maža suma.

„Šiuo metu, kad nestovėtume vietoje, skaidome rekonstrukciją į mažesnius etapus ir bandysime juos vykdyti. Pinigų tokiai rekonstrukcijai, kokią planavome – su atvira lagūna, apžvalgos aikštele, delfinų terapijos centru – nėra. Bandysime ieškoti, kur jų gauti, o jei nepavyks, teks pasitenkinti paprastesniu variantu”, – sakė N. Puteikiene.

Dėl užstrigusios rekonstrukcijos ilgesnėje „komandiruotėje” nei tikėtasi Graikijoje užsibuvo Klaipėdos delfinai. Jų jau kiek daugiau nei išvažiavo – prie 11 prisijungė du jaunikliai. Planuota, jog dalis delfinų į Klaipėdą grįš dar pernai rudenį, kai turėjo būti atidaryta dalis rekonstruoto delfinariumo, tačiau šių planų įvykdyti nepavyko.

Iki galo neišspręstas ir kilęs konfliktas dėl pačių delfinų buvimo Graikijos zoologijos sode „Attika”. Graikijos valdžia buvo apskundusi teismui šį zooparką ir kilo klausimų, kaip elgtis su lietuviškais delfinais. Grįžti į Lietuvą dėl rekonstrukcijos jie negalėjo. Lietuvių gyvūnų globos organizacijos ėmė raginti delfinus paleisti į laisvę.

„Šiuo metu visas reikalas yra aprimęs. Mūsų teisininkai aiškinasi detales, bet atrodo, kad viskas sprendžiasi į gerąją pusę. Manau, kad jaudintis dėl to nereikėtų”, – teigė N. Puteikienė, vildamasi, jog bent su keliais delfinais klaipėdiečiams ir miesto svečiams pavyks pasimatyti jau kitų metų pavasarį.

Plačiau skaitykite: http://www.ve.lt/naujienos/laisvalaikis/gyvunai/gydantys-be-zodziu-ir-baltu-chalatu-732886/