Pasveikti be vaistų ar net išvengti operacijos – tokias galimybes suteikia profesionaliai atliekama manualinė terapija. Dar Hipokrato laikais taikyta manualinė terapija įgauna vis didesnį pagreitį ir vis daugiau pacientų naudojasi jos teikiamais privalumais.
Kas yra manualinė terapija?
Specialistas rankomis atlieka judesius, kurie pacientui padeda įveikti tam tikras patologijas bei jų sukeliamą skausmą. Manualinė terapija veiksminga net tokiais atvejais, kai nepadeda medikamentinis gydymas. Taikant šį metodą galima apsieiti be vaistų, išvengti operacijos.
Manualinės terapijos esmė – vidaus organai yra glaudžiai susiję su stuburo pažeidimais, tad ligos paveiktas organas siunčia impulsus į tam tikrą, už jį atsakingą stuburo smegenų segmentą. Tai sukelia pokyčius raumenyse, sutrinka kraujotaka.
Metams bėgant stuburo tarpslanksteliniai tarpai susiaurėja bei spaudžia nervus, įsitempia nugaros raumenys, kurie dar labiau spaudžia nervus. Šie pakitimai žmogui sukelia skausmą. Išsivaduoti nuo skausmo padeda anatominės stuburo padėties atstatymas – būtent tuo ir užsiima manualinės terapijos specialistas.
Šiuolaikinė manualinė terapija remiasi mokslo pagrįstais įrodymais, o jos specialistai naudoja specialias diagnostikos ir gydymo metodikas. Kartais pakanka tik vienos ar kelių manualinės terapijos užsiėmimų, kad išnyktų skausmas ir būtų atstatyta pažeista kūno vieta.
Kai kuriose šalyse (Jungtinėse Amerikos Valstijose, Anglijoje) pacientai, turintys tam tikrų patologijų, pirmiausia nukreipiami pas manualinės terapijos specialistą.
Kada manualinė terapija efektyviausia?
Manualinė terapija veiksminga gydant stuburo, judamojo – atramos aparato, kvėpavimo sistemos, virškinamojo trakto, nervų ligas.
Kai kuriais atvejais manualinė terapija padeda įveikti ne tik pačią patologiją, bet ir pagerina bendrą savijautą. Pavyzdžiui, atpalaidavus dėl kaklo patologijos užspaustą nervą, pagerėja galvos smegenų kraujotaka. Pacientai pastebi, kad po šios manualinės terapijos galvoje ir akyse gerokai prašviesėja.
Manualinė terapija padeda esant netaisyklingai laikysenai, skoliozei, deformuotai krūtinės ląstai, pilnapadystei, šleivapadystei, osteochondrozei, raiščių patempimams, radikulitui (neuropatijai), sąnarių (peties, kelio, klubo, čiurnos, alkūnės, riešo) pažeidimams, kamuojant lėtiniams skausmams. Ji gali būti veiksminga ir skundžiantis galvos skausmais, ypač po traumos.
Kada manualinė terapija nerekomenduojama?
Manualinė terapija neskiriama karščiuojant, sergant infekcinėmis, onkologinėmis, psichikos ligomis, progresuojančia osteoporoze, giliųjų venų tromboze, po ūmios traumos.
Ar manualinės terapijos specialistui reikia medicininio išsilavinimo?
Kartais klaidingai manoma, kad manualinės terapijos specialistu gali būti eilinis masažuotojas. Nors nuo masažo prasideda kiekviena manualinė terapija, tačiau šios srities specialistui reikia puikiai išmanyti ne tik įvairias masažo metodikas, bet ir mokėti sąnarius, raiščius giliai veikiančius metodus, taip pat būtinos anatomijos, fiziologijos žinios. Siekiant, kad terapija atneštų visokeriopą naudą, būtina tiksliai apskaičiuoti, kaip stipriai ir kurį laiką rankomis veikti tam tikrą kūno vietą.
Didžiausią naudą atneša kiekvienam pacientui individuliai pritaikyta manualinė terapija.
Kas bendro tarp Hipokrato ir manualinės terapijos?
Manualinės terapijos ištakos siekia Hipokrato laikus. Tuomet gyvenę žmonės žinojo, kad specialūs rankų judesiai padeda įveikti skausmą, atkurti anatominę stuburo, sąnarių padėtį. Manualinės terapijos vystymasis pagreitį įgavo XIX amžiaus viduryje, susiformavus dviem pagrindinėms kryptims – osteopatijai ir chiropraktikai.
Pastarieji mėgo greitas manipuliacijas, grubumą, smūgių techniką, tad pacientai kartais pasveikdavo žaibiškai – pabėgdavo net pamiršę ramentus. Osteopatai vadovavosi kitokiu požiūriu – stuburą veikdavo per galūnes. Jie naudojosi oficialiomis, mokslu pagrįstomis medicinos žiniomis. 1962 metais buvo įkurta Tarptautinė manualinės terapijos federacija, apjungusi šias abi kryptis.
Šiandien manualinėje terapijoje dažniau taikomos taip vadinamos minkštosios metodikos, kai naudojami atpalaiduojantys, švelnūs, neskausmingi metodai.