KO GYDYTOJAI TAU NEPASAKO (3)

 Kūdikėliai, galva, nosis ir regėjimas

Pradedame pokalbį apie atvejį su mano vaiku. Anda Polna jį aiškina taip: „Kaukolės kaulai tarpusavyje jungiasi kaip mozaika, ši mozaika turi judėti. Tinkamai judėti. Žinoma, ji sugeba adaptuoti ir netinkamą judesį, bet tokia būklė gali sutrikdyti nervų sistemos pusiausvyrą, nes į kaukolę pro visas angas keliauja kraujagyslės ir nervai. Ankstesniais laikais pribuvėjos, kurios pirtelėse priimdavo gimdymą, pačios koreguodavo (subalansuodavo) naujagimių galveles. Kūdikio kaulai labai paklusnūs. Jeigu per gimdymą kaukolė, ypač veido dalis, stipriai suspaudžiama, ją reikia subalansuoti kuo greičiau, kad audiniams ląstelių lygmeniu suspaustoji forma neišliktų atmintyje. Jūsų atveju vaikas turėjo problemą su nosimi – jaudinotės dėl kvėpavimo, bet prie nosies šaknies prasideda ir kietieji smegenų dangalai, sutrikdoma visa galvos globalinė sistema. Tai taip pat veikia akis, nes akiduobę sudaro septyni kaulai – nuo kaukolės balanso priklausys vaiko regėjimas. Labai patartina tokius vaikus parodyti osteopatui jau per pirmąjį mėnesį, kol nepaveikė gravitacija ir vaikas dar nelaiko galvos.“ O kaip su mumis, suaugusiaisiais? Ar solidaus amžiaus žmonėms dar galima judinti kaukolės siūles?  „Galima! Kaulai auga ir keičiasi visą gyvenimą. Jeigu dominuotų tik kaulų irimo procesas, iš mūsų jau seniai nieko nebebūtų likę. Žinoma, senstant žmonėms išsivysto osteoporozė, vis dėlto kaulų formavimasis ir irimas yra subalansuoti. Jeigu kaulas lūžta, jis juk suauga! Sunkiau subalansuoti nukrypimus, kuriuos organizmas jau adaptavo, prie kurių prisiderino. Jeigu taip įvyko, tuomet reikia klausti, ar yra prasmė sugriauti šią adaptaciją, dėl kurios žmogus jaučiasi gerai? Jeigu organizmas su kažkuo nesusidoroja, jis tai parodo – kažką skauda, sunku sėdėti, dar visokių niuansų… Bet jei žmogus jaučiasi patogiai, nereikėtų jo perdaryti.“ Pasižiūriu į tai, ką atsispausdinau iš interneto. Po pavadinimo „Situacijos, per kurias indikuota osteopatija“, yra punktas – regėjimo sutrikimai (trumparegystė, ambliopija, astigmatizmas). Esu „akiniuotis“, todėl mane (ir tikriausiai dar kelis tūkstančius žmonių) domina, ar tikrai osteopatas gali išgydyti trumparegystę. „Trumparegystė gali turėti įvairių priežasčių. Žinoma, iki osteopato pacientą vertina akių gydytojas ir nustato, kokių pokyčių įvyko. Akių raumenys koordinuoja su kaklo raumenimis – jeigu kaklo raumenys perkraunami, tai turės įtakos regėjimui. Organizmas yra bendra sistema, todėl regėjimo sutrikimų gali sukelti ir vietos, esančios toli nuo akių, pavyzdžiui, kai išnarinama čiurna. Visa tai daro poveikį žmogaus koordinacijai, pusiausvyrai ir lygiai taip pat – regėjimui. Jeigu kranialinė–sakralinė sistema, arba kūno centrinė ašis, neatpalaiduota, žmogui bus sutrikusi cirkuliacija, inervacija, medžiagų apykaita. Sutrikimų vietose visi procesai vyksta labai lėtai, atsiranda skausmas, akių nuovargis, susiformuoja sprando nelankstumas. Subalansavus viską, įskaitant akių raumenis, regėjimas gali pagerėti. Galvos skausmas, be to, – nepraeinantis, gali kilti iš tokios vietos, apie kurią pats žmogus gali neįsivaizduoti. Pavyzdžiui, ištraukus didžiuosius dantis, kai buvo sutrikdyta pusiausvyra tarp viršutinio ir apatinio žandikaulių. Pakanka to, kad burna ilgą laiką buvo plačiai atverta ir jos nebegalima normaliai užčiaupti. Traška ir braška, negalima net valgyti – skauda. Vadinasi, pertempti visi žandikaulio raiščiai.“

XXI amžiaus bėdos. Ar galima padėti?

Dar viena paplitusi problema, galinti dominti tūkstančius žmonių, – stresas. Ar streso nukamuotas žmogus gali kreiptis į osteopatą? „Žinoma, stresas yra tai, ką jis neša savyje kaip indas! Osteopatas paprastai nėra pirmas gydytojas, į kurį kreipiamasi tokiose situacijose, – žmogus tikrai jau beldėsi į daugybę durų, ieškojo įvairių galimybių. Galbūt jis jau nužingsniavo ilgą kelią – buvo pas šeimos gydytoją, paskui gėrė vaistus, darėsi tyrimus, rentgeną, fizioterapiją, masažą. Taip pat nepadėjo mankšta, nes jis negali normaliai mankštintis. Negali lankyti jogos, nes nėra pajėgus nei normaliai kvėpuoti, nei sėdėti… Stresas – tai smūgis visam indui. Kas būna, kai stuktelime į ąsotį su vandeniu? Visas vanduo nuvilnija, vadinasi, reaguoja visas kūnas.Tačiau mes negalime atsisakyti savo gyvenimo, dažnai negalime ir išeiti iš darbo – turime išmokti sugyventi su aplinka, į kurią esame įmesti. Mes visi susiduriame su tam tikru stresu, bet jeigu jis didelis ir pastovus, vis stiprėjantis, organizmas nebesugeba prisitaikyti – visos atsargos išsemtos. Vienas po kito prasideda nusiskundimai, pirmiausia dėl nervų sistemos – ji tokia trapi ir filigraninė kaip šveicariškas laikrodis. Žmogus nepajėgus atsipalaiduoti, jį kankina nemiga, įvairios košmariškos mintys, kyla kraujospūdis, prasideda aritmija, o paskui jau pusiausvyros netenka visos sistemos. Iš esmės tai organizmo išsekimas. Tu nieko nebejauti, tau blogai – įsimeti į burną vieną tabletę nuo skausmo, kitą, dar migdomųjų, atrodo, kad viskas susitvarko. Bet tai nėra sprendimas – tik trumpas grandinės narys…  Jeigu žmogaus darbas susijęs su stresu, jam laiku reikia ieškoti adekvačių galimybių, kaip atsipalaiduoti. Tai gali būti meditacija ar kvėpavimas, bet tai nėra lengva: norint normaliai atsipalaiduoti, medituoti ir kontroliuoti savo kvėpavimą, reikia mokytis. To negalima daryti tiesiog taip, atėjus iš gatvės, turi pajusti trekštelėjimą ir išgirsti, ko reikalauja vidinis balsas. Ir dar: sveikimas visada būna labai ilgas – bent tris kartus ilgesnis nei esant streso būsenos praleistas laikas, per kurį žmogų kamavo įtampos sukurtos problemos.“Ir galiausiai – skaudžiausias šių laikų klausimas: ar osteopatas gali padėti ligoniams, sergantiems vėžiu? „Negalime kovoti su pačiu vėžiu, bet kartu su vaistais ir kitomis onkologinėmis manipuliacijomis stengiamės žmogui funkcionaliai pagerinti savijautą. Jeigu mums tai pavyksta, tuomet būna labai gerai… Bet tai nėra tik mūsų individualus darbas – turi dirbti didelė komanda. Gydant, pavyzdžiui, neįgalius vaikus, tiek tėvai, tiek patys vaikai turi suprasti, kad pasveikimas reikalaus milžiniškos ištvermės ir kantrybės. Iš tėvų – dar ir didžiulės meilės…“

KO GYDYTOJAI TAU NEPASAKO (1)

Pirmojoje dalyje : asmeninė latvių žurnalistės  Ārija Lipskapa pažintis su osteopatija ir viena jos specialisčių, prieš septyniolika metų stebuklingai pagydžiusių jos vienerių metų sūnelį, patyrusį labai rimtas gimdymo traumas: kraujas buvo išsiliejęs į smegenis, susiformavusi kaukolės asimetrija, viena akytė mažesnė už kitą, stipriai iškreipta nosies pertvara.. Ir visa tai sutvarkyti jai žadėjo „galvos masažu”…

„..gydytojas osteopatas paprastai būna paskutinis šiaudas, kurio griebiamasi, kai visa kita nepadeda. Tačiau jis galėtų būti tas pirmasis!” 

Skaitykite >>>> KO GYDYTOJAI TAU NEPASAKO (1)

KO GYDYTOJAI TAU NEPASAKO (2)
Antrojoje dalyje : apie osteopatija gydomų lygų kilmę, jų individualumą, ką gydytojui sako paciento judesiai, kokias zonas kontroliuoja ir koordinuoja osteopatijos metodas ir kodėl labai svarbi specialisto kvalifikacija.

„..kūno negalima kaip kortų namelio pastatyti iš naujo. Susikaupusias dulkes reikia valyti pamažu.“

Skaitykite >>>> KO GYDYTOJAI TAU NEPASAKO (2)