Be kategorijos

Kaip aš susipažinau su osteopate

Prieš eidama kalbėtis su gydytoju osteopatu, panaršiau internete. Daug gražių frazių, pavyzdžiui, kad ligos paprastai siejamos su chemija ar cheminiais sutrikimais, bet gamtoje daug svarbesnis yra kitas mokslas – fizika. Tai judesys ir energija – žmogus ateina į gyvenimą judėdamas ir, kai nustoja judėti, baigiasi jo gyvenimas. Todėl osteopatas į sveikatos problemas žiūri labiau kaip fizikas. Daugiausia aprašoma tezė, kad pačiame organizme yra visko, ko reikia norint pasveikti,nevartojant vaistų.

Vis dėlto osteopatija neneigia tradicinės medicinos – ji bendradarbiauja su ja; geriausias bendradarbiavimas esą su homeopatija, fizioterapija ir adatų terapija. Osteopatija – tai chirurginės intervencijos bei hormonų terapijos alternatyva sergant endokrininėmis ligomis, antibiotikų terapijos – sergant kvėpavimo organų ligomis ar turint ilgalaikių ginekologinių problemų… Sąrašas, ką gali išgydyti oestopatas, iš tiesų milžiniškas, jame išvardytos kone visos įmanomos ligos.

Pirmiausia einu susitikti su gydytoja, kuri išgelbėjo mano berniuką, bet ji sakosi esanti žmogus, kuris moka daryti, ne kalbėti. Pataria važiuoti į Baltijos osteopatų asociacijos centrą. Ten duoti interviu sutinka gydytoja pediatrė ir osteopatė Anda Polna – turi laisvą valandą tarp priėmimų. Šiaip darbo turinti labai daug, žmonės privalo registruotis bent prieš du mėnesius, žinoma, jei atvejis ne ūminis.

Nieko negalvodama įeinu į kabinetą, atsisėdu. Jau po minutės, pokalbio kontekste, Anda ištaria tokią frazę:

„Imu stebėti pacientą jau nuo pirmųjų sekundžių – kaip žmogus įeina į kabinetą, kokie jo judesiai, kaip jis gali atsisėsti ar atsistoti. Bet kokie pokyčiai suteikia informacijos, kuri zona nukentėjusi.“ Viešpatie, kaipgi aš atėjau ir atsisėdau? Kokie mano nukrypimai?

Prieš man įjungiant diktofoną, gydytoja sako: „Žilas, stotingas vyras, kuris ką tik išėjo iš kabineto, jau keletą metų kasdien segėdavo specialų stuburo diržą. Tačiau prieš ateidamas į pirmą vizitą, nežinia – tyčia ar netyčia, pamiršo jį užsisegti, ir taip dabar vaikšto be jo – skausmas išnyko jau po pirmo masažo.“

Kiekvienos medicinos srities darbuotojų kalba ir mąstymas skiriasi ir aš, norėdama ištraukti iš Andos kuo praktiškesnio pobūdžio informacijos, gavau tik teorinių paaiškinimų, kaip gydytojas osteopatas mato ligą ir kodėl ši liga susiformuoja. Tokia osteopato esmė – ieškoti priežasties tol, kol ji išaiškėja, kol atsiranda nuojauta, kada ir kur prarasta sveikata. Todėl pacientai turi būti pasiruošę, kad osteopatas gali užduoti tokių pat netikėtų klausimų, kaip detektyvas Puaro.

Viskas sukabinta ant griaučių

Osteopatai gydo rankomis – gerai ištreniruotomis, jautriomis ir švelniomis. Ne veltui osteopatija dar vadinama gydymu švelniais prisilietimais. Skirtumą tarp manualinio terapeuto ir osteopato prisilietimų pašnekovė apibūdina dviem žodžiais – osteopatai netraškinakaulų! Tačiau iškart priduria, kad labai geri manualiniai terapeutai taip pat nesukelia skausmo, taip sakant, kuo aukštesnės kvalifikacijos specialistas, tuo mažiau traškina. Sakau – vadinasi, osteopatija yra toks lengvas, malonus masažas?

„Bet koks masažas, įskaitant klasikinį, visada padeda! Osteopatai naudoja įvairias masažo technikas – minkštųjų audinių, fascialinę – jos tikrai švelnios, savo ruožtu raumenų technikos labiau tempiamosios“, – aiškina A. Polna.

Aprašymuose minėta, kad osteopatų filosofija – gydyti ne ligą, o visą žmogų. Ar tai efektyviau?

„Žmogus – kaip bendras indas, kurį sudaro griaučiai, vidiniai organai, nervų sistema, kraujotaka, limfinė sistema, medžiagų apykaita, – viskas sujungta. Osteopatijos užduotis: pagerinti žmogaus organizmo būklę, kad jis galėtų normaliai funkcionuoti. Nors nusiskundimai šiais laikais labai panašūs, pavyzdžiui, nelankstus sprandas, įsitempęs kaklas dėl sėdimo darbo prie kompiuterio, bet visą šią skundų puokštę lydi individuali gyvenimo istorija, todėl kiekvienam pacientui taikomas individualus požiūris.

Stengiamės pasiekti, kad žmogui sugrįžtų ta neutrali būklė, kai jis jautėsi gerai. Suteikiame impulsą audiniams, o toliau jau organizmas pats nusprendžia, kaip šį impulsą panaudoti, nes kiekvienas organizmas turi savo savireguliacijos sugebėjimų ir mechanizmų. Tačiau daug kas priklauso nuo to, koks organizmo gyvybingumas. Žmogui, kuris išsėmęs visas savo atsargas, reikės ilgesnio sveikimo laiko, jis turės sunkiau dirbti su savimi, nes kūno negalima kaip kortų namelio pastatyti iš naujo. Susikaupusias dulkes reikia valyti pamažu. Kuo daugiau žmogus galvoja apie tai, kaip buvo tada, kai buvo gerai, tuo labiau jis nori kažką daryti savo labui. Ateiti trumpam pas osteopatą, o vėliau pasakyti: „Dabar man pagerėjo ir aš nieko daugiau nedarysiu!“, – tai nerimta.

Osteopatiją sudaro trys pagrindinės kryptys. Pirma – skeleto–raumenų osteopatija, apimanti atraminių funkcijų aparatą – kaulus, sąnarius, raiščius, raumenis. Antra – kranialinė–sakralinė sistema, osteopatijos „karalienė“. Tai struktūros, susijungusios aplink kūno centrinę ašį – stuburą. Tai yra galva, stuburas ir kryžkaulis. Labai filigraninis mechanizmas – kaukolės kaulai, smegenų dangalai, smegenų audiniai…

Kad geriau suprastumėte šią sąjungą, paminėsiu klasikinį pavyzdį: pargriūnate žiemą ant ledo taip, kad žvaigždutės akyse pasirodo… Pagal organizmo bendrumo principą, smūgis stuburo kanalu kyla į viršų ir pro smegenų dangalus iš tikrųjų trenkia į akis.

Trečia kryptis – visceralinė osteopatija, darbas su vidiniais organais. Visos šios sistemos tarpusavyje susijusios – visi audiniai sukabintiant griaučių, griaučiai atlieka atramos funkciją, o jų struktūra apima kranialinę–sakralinę sistemą. Todėl tenka nustebti, jei kai kurie gydytojai vadina save tik kranialinės–sakralinės sistemos osteopatais. Žinoma, dabar toks laikas, kai plačiai siūlomi įvairūs kursai, trunkantys mėnesį ar du, ir paskui žmonės tampa „dideliais“ specialistais… Aš tikrai nenorėčiau patikėti savo galvos žmogui, kuris mokėsi tiek trumpai ir neturi patirties. Kai mes, šio centro osteopatai, visą tai mokėmės, treniravomės vieni su kitais. Tai ne taip paprasta. Gerai, kad šalia buvo dėstytojas, galintis viską koreguoti, nes klaidos gali sukelti įvairių šalutinių poveikių, net labai rimtų.“

KO GYDYTOJAI TAU NEPASAKO (3)

Trečiojoje dalyje:  A.Polna analizuos ir pagrįs stebuklingą žurnalistės sūnelio pasveikimo atvejį, paaiškins, kodėl osteopatija tinka bet kokio amžiaus žmogui, kur gali slypėti trumparegystės ar net elementaraus galvos skausmo priežastys, ir kaip reiktų žiūrėti į XXI a. problemas, kad jos neapkartintų mums gyvenimo.

Skaitykime >>>> KO GYDYTOJAI TAU NEPASAKO (3)

KO GYDYTOJAI TAU NEPASAKO (1)

Pirmojoje dalyje : asmeninė latvių žurnalistės  Ārija Lipskapa pažintis su osteopatija ir viena jos specialisčių, prieš septyniolika metų stebuklingai pagydžiusių jos vienerių metų sūnelį, patyrusį labai rimtas gimdymo traumas: kraujas buvo išsiliejęs į smegenis, susiformavusi kaukolės asimetrija, viena akytė mažesnė už kitą, stipriai iškreipta nosies pertvara.. Ir visa tai sutvarkyti jai žadėjo „galvos masažu”…

„..gydytojas osteopatas paprastai būna paskutinis šiaudas, kurio griebiamasi, kai visa kita nepadeda. Tačiau jis galėtų būti tas pirmasis!”

Skaitykime >>>> KO GYDYTOJAI TAU NEPASAKO (1)