Po sunkios traumos – aplinkinių nuostaba: kodėl nešlubuoji?
„Dabar mano gyvenimas suskirstytas iki kojos traumos ir po jos“, – juokiasi klaipėdietė Kristina, prieš gerą pusmetį patyrusi net du tos pačios kojos lūžius. Trauma, operacija ir ilga reabilitacija perkainavo užimtos moters vertybes, o padėję atsigauti profesionalūs specialistai greitai pastatė ant kojų, sukeldami aplinkinių nuostabą.
Lūžius sutvirtino varžtais
Kristinos trauma gruodžio pradžioje sutapo su sūnaus gimtadieniu. Kaip tobula mama ji stengėsi pasveikinti sūnų, jau ruošėsi nukasti sniegą, kai paslydus prie namų trakštelėjo koja ir aptemo akyse iš skausmo. Dar iš pradžių bandė save raminti, kad trauma nėra rimta ir net planavo, kaip pasiekti darbą. Žieminiame bate tinstanti koja paskatino surinkti greitosios medicinos pagalbos numerį.
„Kai ligoninėje pasakė apie kojos lūžį, pradėjau verkti, nes mintyse sukosi mintys apie suplanuotus darbus“, – prisiminė pašnekovė.
Paaiškėjo, kad koja lūžo dvejose vietose ir būtina skubi operacija. Lūžusi blauzda buvo sutvirtinta geležiniais varžtais. Po šešių savaičių, ištraukus koją iš langetės, apžiūrėjęs gydytojas liepė stotis ir eiti. „Žinoma, nepaėjau, susmukau iš skausmo, o gydytojas reagavo: „Esate nepakanti skausmui?“ Gydytoją nustebino mano prašymas skirti reabilitaciją“, – pasakojo pacientė.
Užgauta gydytojo replikos, Kristina kitą dieną padėjo ramentus į šalį ir bandė eiti sukandusi dantis iš skausmo. Traumuota koja sutino ir pamėlo, kiek vėliau buvo diagnozuotas nervinių šaknelių uždegimas. Be to, atsirado baimė minti koją.
Osteopatiją prilygino magijai
Pradėjus reabilitacijos kursą reabilitacijos centre „Ostemeda“ visi specialistai, pamatę Kristinos koją, gerokai nustebdavo: iš langetės išimta koja neturėtų būti pamėlynavusi, sutinusi ir skausminga. Po savaitės intensyvios reabilitacijos koja atgavo pirmykštę išvaizdą. Specialistai Kristiną pamokė, kaip po truputį pratinti koją prie kūno svorio, kaip teisingai ją remti vaikštant.
Vieną didžiausių įspūdžių moteriai paliko pirmą kartą išbandyta gydytojo osteopato konsultacija. „Po operacijos vieta pjūvio vietoje buvo nejautri, skausminga. Gydytojui ant tos vietos uždėjus rankas, pajutau, kaip sklinda šiluma, minkštėja audiniai aplink randą, laisvėja kojos raiščiai. Stebuklas!” – įvertino Kristina.
Viena bėda nevaikšto – tuo įsitikino ir pašnekovė, kai jai dar šlubčiojant su ramentais kojos traumą patyrė ir septyniolikmetis sūnus. Šis, be įprastos reabilitacijos, taip pat išbandė osteopatiją. „Magas“, – taip paauglys reagavo jau po pirmos gydytojo osteopato konsultacijos. Po jos vaikinas gana greitai pamiršo traumuotos kojos skausmą, baimę vaikščioti ir šlubčiojimą. Pasak Kristinos, pavydu, kad Vokietijos senjorai osteopato konsultacijomis gali naudotis nemokamai kas kelis mėnesius.
Aplinkiniai stebėjosi pažanga
„Taip, už osteopato konsultacijas ir kai kurias reabilitacijos procedūras primokėjau, bet be jų, spėju, dar ir šiandien šlubuočiau. Visų procedūrų kompleksas ir reabilitacijos intensyvumas padėjo greitai atsistoti ant kojų. Klinikoje su daugeliu pacientų susidraugavome, tad susitikus koridoriuose jie stebėjosi tokia greita mano pažanga: atėjau su ramentais, o išėjau pasišokinėdama.
Džiaugiuosi pakliuvusi į geras rankas, nes kai beveik po trijų mėnesių gydymo ir reabilitacijos grįžau į darbą, turėjau visiems teisintis, kodėl nešlubuoju. Kai palyginau savo traumą su kolegės, patyrusios panašią, tik lengvesnę, supratau, kad vertėjo investuoti pinigus į savo sveikatą“, – džiaugiasi reabilitacijos centro pacientė Kristina.